Šiandien mes laikome savaime suprantamu dalyku, kad mažas prietaisas mūsų kišenėje gali tiksliai nustatyti mūsų vietą bet kurioje Žemės vietoje. Tačiau pasaulinė padėties nustatymo sistema (GPS) buvo kuriama dešimtmečius, gimusi iš šaltojo karo ir kosminių lenktynių įtampos.
„Sputnik“ įkvėpimas
1957 metais Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį dirbtinį palydovą Sputnik. Amerikiečių mokslininkai, sekę „Sputnik“, pastebėjo kai ką įdomaus: dėl Doplerio efekto palydovo radijo signalų dažnis keitėsi jam artėjant, o paskui tolstant. Jie suprato, kad jei žinotų tikslią savo vietą Žemėje, galėtų nustatyti palydovo orbitą. Dar svarbiau, jei jie žinotų tikslią palydovo orbitą, jie galėtų išsiaiškinti savo tikslią vietą Žemėje.
Karinis projektas
Šeštajame ir aštuntajame dešimtmečiuose JAV gynybos departamentas išplėtojo šią koncepciją į tvirtą sistemą, iš pradžių vadintą „Navstar GPS“. Jis buvo skirtas padėti kariuomenei tiksliai nukreipti raketas, koordinuoti kariuomenės judėjimą ir naršyti laivus bei orlaivius. Pirmasis veikiantis GPS palydovas buvo paleistas 1978 m.
Civilinė prieiga ir "atrankinis prieinamumas"
1983 metais Korean Air Lines keleivinis lėktuvas buvo numuštas po to, kai dėl navigacijos klaidos netyčia nuklydo į Sovietų Sąjungos oro erdvę. Atsakydamas į tai, prezidentas Ronaldas Reiganas įsakė, kad GPS būtų prieinamas civiliniam naudojimui, kad būtų išvengta būsimų tragedijų.
Tačiau kariškiai tyčia pablogino civilinį signalą programoje, vadinamoje „Selektyviuoju prieinamumu“, todėl civilinis GPS buvo netikslus maždaug 100 metrų. Tik 2000 m. prezidentas Billas Clintonas įsakė kariuomenei išjungti pasirinktinį prieinamumą, todėl civilinė GPS akimirksniu tapo 10 kartų tikslesnė.
Šiuolaikinė era
Atrankinio prieinamumo pašalinimas sukėlė technologinę revoliuciją. Tai leido sukurti nuoseklias automobilių navigacijos sistemas, vietos nustatymo programas išmaniesiems telefonams, pavėžėjimo paslaugas, pvz., „Uber“, ir vietos nustatymo įrankius, kuriuos šiandien naudojame tokiose svetainėse kaip „LocalAtual“.